Kai kurios meno formos yra tokios unikalios ir rafinuotos, kad ne tik išgyvena per amžius, bet ir ima iš tiesų klestėti.
Sudėtingas Edo Kiriko stiklo raižybos metodas yra geras to pavyzdys. 200 metų istoriją turinčio amato įgūdžius meistrai perima su pasididžiavimu ir vertina kaip turtingą paprotį. Tuo pačiu jie yra šiuolaikiniai kūrėjai ir nėra linkę savo darbą vertinti siaurai vien per griežtos tradicijos prizmę.
„Tradicija – tikrai plačios reikšmės žodis su įvairiomis skirtingomis prasmėmis, - aiškina trečiosios kartos Edo Kiriko amato meistras Yoshiro Kobayashi. - Tai nėra kažkokia našta, kurią žmonės užsikrauna ant pečių ar dalykas, dėl kurio jie verčiami kažką daryti. Tikiu, jog tai yra reiškinys, gimęs iš kasdieninio žmogaus aktyvumo ir susikūręs natūraliai iš papročio kartojimo. Tai tiesiog sujungia viską.“
Tikslus kartojimas labai svarbus Edo Kiriko menui, o ilgi metai praktikos ir mokymosi yra būtini bet kuriam ambicingam amatininkui. Kobayashi, kaip ir daugelis jo kartos žmonių, pradėjo mokytis dar vaikystėje - būdamas vos 13-os metų jis prisijungė prie savo tėvo dirbtuvės.